Lietuvoje veikiančios alkoholio bendrovės deklaruoja turinčios savo garbės kodeksus ir pabrėžia, kad alkoholio vartojimas yra suaugusiųjų apsisprendimo reikalas. Taip pat pabrėžiama, kad alkoholio reklama yra skirta tam, kad informuotų vartotojus apie produktą (šiuo atveju alkoholį). Girdint šiuos alkoholio gamintojų argumentus norisi paklausti, kaip atsitiko, kad per nepilnus 10 metų ESPAD tyrimo duomenimis girtaujančių (geriančių alkoholį kas trečią dieną) vaikų padaugėjo 5 kartus ir vis daugėja. Atsakymas nevienareikšmis, tačiau gana aiškus, alkoholio bendrovėms galioja tik vienas kodeksas – pelno siekimo . Todėl šiandien galima atsakingai tvirtinti, kad alkoholio pramonė seniai peržengė visas padorumo ir moralės ribas orientuodami savo rinkodarą į vaikus ir jaunimą . Visiškai neseniai Lietuvos aludariai kreipėsi į vyriausybę prašydami liberalizuoti alaus mišinių prekybą ir reklamą. Kyla klausimas kas bus pagrindiniai šio produkto vartotojai. Turbūt nesunku atsakyti žinant statistiką apie alaus, sidro ir alkoholinių kokteilių vartojimą. Statistikos departamento duomenimis pagrindinis 15-17 m. amžiaus berniukų vartojamas gėrimas buvo alus, o to paties amžiaus mergaičių – sidras ir alkoholiniai kokteiliai.

Kiekvienas bent kiek rinkodarą išmanantis ekspertas pasakytų, kad tokie vaikų alkoholio vartojimo pokyčiai nėra atsitiktiniai, o logiškas, vykdomos nusikalstamos rinkodaros rezultatas, kuomet dauguma „lengvų“ alkoholinių gėrimų (sidro, alkoholinių kokteilių bei alaus) reklama yra orientuota būtent į vaikus. Alaus pramonė jau seniai nusispjovė į valstybės nuostatą drausti alkoholio reklamą sieti su sportu ir žymiais sportininkais. „Švyturio“ logotipai puošia krepšininkų marškinėlius, dar kelių alaus bendrovių logotipai puikuojasi ant krepšinio aikštelių grindų. Keista, bet tokie užrašai nelaikomi reklama. Įdomu būtų sužinoti su kuo vaikai asocijuoja alaus gamybos bendrovių pavadinimus nuėję į parduotuvę ir peršasi atsakymas, kad turbūt ne su tuoletiniu popieriumi, o su alumi. Turbūt niekas neprieštaraus, kad krepšinio žvaigždės ir jų elgesys daro neginčijamą įtaką berniukų elgsenai, kurie orientuojasi į krepšininkus, kaip į elgesio modelius.

Grįžtant prie nuostatos, kad reklama yra viso labo tik informacija apie produktą, norėtųsi paklausti apie kokį produktą informuoja „Kalnapilio“ reklama, kurioje kalbama apie lietuvių tautos savybes. Ar tik ne pati tauta čia reklamuojama kaip produktas. Arba ko siekė alaus reklama, teigusi, kad 1 iš 3 vyrų negeria alaus ir vis dar gyvena su savo mama ir po to sekantis klausimas: ar tu vienas iš jų?

Tokių pavyzdžių yra daugybė ir kyla klausimas kiek ilgai valstybė apsimes nematanti šių faktų? Galbūt tuomet kai alkoholio bendrovės nustos finansuoti politikų rinkimines kampanijas, o žymiausių alkoholio bendrovių vadovai taps „persona non grata“ aukščiausių valstybės pareigūnų organizuojamuose priėmimuose, ir kai Lietuvoje auganti ir perspektyvi jaunimo karta, o ne „Švyturio“ alus, bus įvardinta kaip „geriausia ką turime“. Gal jau atėjo laikas nutraukti alkoholio bendrovių viešpatavimą Lietuvoje ir atimti iš jų teisę pelnyti vaikų sąskaita. Visa Lietuva mato, kad situacija darosi nevaldoma ir neretai abejojama ar yra priemonių, kurios padėtų ją išspręsti. Tokių priemonių yra ir priešingai nei alkoholio gamintojų skleidžiama demagogija egzistuoja mokslu pagrįstos priemonės, kurios tikrai veikia ir mūsų manymu šioje situacijoje reikėtų nedelsiant:

•  padidinti alkoholio kainą tiek, kad jos augimas, viršytų gyventojų pajamų augimą;

•  visiškai uždrausti alkoholio reklamą ir rėmimą;

•  sugriežtinti alkoholio prekybą ir bausmes už jo pardavimą nepilnamečiams;

•  nedelsiant uždrausti alkoholio produktus imituojančių produktų, tokių kaip vaikiškas šampanas, pardavimą.

Netiesa, kad padidinus kainą vaikai pradės vartoti kontrabandinius ar padirbtus gėrimus, nes alus, sidro ir alkoholionių kokteilių niekas nepadirbinėja ir kontrabanda neįveža, nes tai neapsimoka. Todėl šios priemonės būtų ypač veiksmingos vaikams.

Pagarbiai, Nacionalinės tabako ir alkoholio koalicijos prezidentas Dr. Aurelijus Veryga

Tel.: 8 614 05997; El.p. aurelijus.veryga @ gmail.com

Vien padėti suklupusiajam atsikelti dažnai nepakanka – pagalba jam yra reikalinga kur kas ilgiau, iš naujo mokantis gyventi, bendrauti su kitais, dirbti. Tai – Všį „Sugrįžimas“ ir Všį „Gyvybės versmė“ vykdomų socialinės reabilitacijos programų tikslas. Šios programos skirtos žmonėms, turintiems ar turėjusiems priklausomybę alkoholiui, narkotikams, psichotropinėms medžiagoms, socialiai atskirtiesiems, tai yra buvusiems kaliniams ar kitiems, nesugebantiems pritapti prie visuomenės. Dešimties metų darbo su nuo narkotikų priklausomais žmonėmis patirtį turinčios organizacijos 2006 birželį pradėjo vykdyti narkomanų reintegracijos į visuomenę projektą, finansuojamą Europos Sąjungos lėšomis. Apie projekto idėją, jo tikslus, kitų Europos valstybių patirtį sprendžiant narkotikų vartojimo problemą kalbėjomės su projekto vadovu, Všį „Gyvybės versmė“ administracijos direktoriumi Robertu Palioniu.

Gal galėtumėte trumpai pristatyti bendras narkotikų vartojimo tendencijas Lietuvoje ir Europos Sąjungoje?

Šiandien apie narkomanijos problemą yra plačiai diskutuojama. Didelį nerimą kelia tai, kad tiek Lietuvoje, tiek visoje Europos Sąjungoje narkotikus vartoja vis jaunesni žmonės, narkomanija vis labiau plinta tarp moksleivių. Tiesa, senosiose ES narėse padėtis iš dalies kiek stabilizavosi – narkomanų skaičius nebeauga taip sparčiai kaip anksčiau, tačiau daugėja vartojančiųjų vadinamuosius „lengvus“ narkotikus. Vėlgi - apie 30 procentų šių „lengvųjų“ narkotikų vartotojų vėliau vis tiek pereina prie „stipriųjų“, taigi, galima sakyti, kad narkomanijos problema vis dėlto atveju aštrėja.

Kokias Europos šalis galėtumėte įvardyti kaip pavyzdines, vykdančias sėkmingiausią narkomanų integraciją?

Lankantis užsienyje, man yra tekę susipažinti su keliose šalyse vykdomomis narkomanų integracijos programomis. Vieną sėkmingiausių narkomanų gydymo ir integracijos modelių mačiau Norvegijoje, kuri, beje, nėra Europos Sąjungos šalis. Žinoma, tai - turtinga valstybė, todėl narkomanų gydymui gali skirti daug lėšų. Pasiryžusiam gydytis nuo narkotikų priklausomam asmeniui valstybė visiškai padengia brangiai atsieinantį jo gydymą. Narkomanui kas mėnesį mokama stipendija, kuri sudarytų apie 2000 litų. Tokia reabilitacija tęsiasi iki dvejų metų, tad galite įsivaizduoti, kokie pinigai tam skiriami. Labiausiai norvegų modelyje patiko tai, kad jame yra apibrėžta, jog narkomanas negali gydytis amžinai. Tai yra, jei pasigydęs žmogus vėliau atkrenta, po to jam suteikiama dar viena gydymosi galimybė, tačiau ne daugiau. Trečią kartą valstybė gydymo nebefinansuoja. Tai didina paties priklausomo žmogaus motyvaciją gydytis ir pasveikti. Norvegijoje labai veiksminga reintegracijos programa, kuri trunka dar dvejus metus, – darbdaviams mokama už tai, kad jie priima dirbti buvusį priklausomą žmogų ir panašiai.

Pakalbėkime apie patį projektą. Kokie yra esminiai jo bruožai, tikslai, numatomos pagrindinės įgyvendinimo priemonės?

Pradėsiu nuo to, kaip kilo pati idėja parengti projektą. Mes pastebėjome, kad Lietuvoje iš esmės nėra kryptingai rengiami specialistai, galintys dirbti su narkomanais. Universitetuose yra bendros socialinių darbuotojų programos, tačiau konkrečiose srityse galintys dirbti darbuotojai nėra rengiami. Todėl sugalvojome parašyti projektą, kurio vienas iš uždavinių ir būtų tokių specialistų rengimas. Iš pagal projektą gautų lėšų mes parengsime 30 specialistų darbui su priklausomybių turinčiais žmonėmis. Pastebėtas įdomus dalykas: narkomanų reabilitacijos programos būna sėkmingiausios tada, kai jose dirba apie 80 procentų programą baigusių žmonių – buvusių narkomanų. Jie būna specialiai parengti - lankę kursus ar to netgi mokęsi universitete, pas mus jau yra du tokie asmenys, kurie praėjo programą ir dabar baigia aukštąsias. Tokiais atvejais reabilitacijos, integracijos programos pavyksta sėkmingiausiai. Tai žinodami, nutarėme, kad daugiausia bandysime apmokyti reabilitacijos programą baigusius žmones. Juos atrinkdami, pasirinkome mažiausiai trejų metų blaivaus gyvenimo kriterijų. Tai bendrasis kriterijus, kai žmogus laikomas sveikas, kadangi jo rizika vėl įklimpti į narkomanijos liūną iš esmės yra tokia pat, kaip ir niekada narkotikų nevartojusio asmens, sakyčiau, gal netgi mažesnė, nes jis jau žino pasekmes, žino gydymosi būdą. Taigi, kaip jau minėjau, vienas projekto tikslų yra parengti 30 specialistų, iš kurių 20 baigusiųjų programą - buvę priklausomi žmonės.

Antrasis projekto tikslas yra padėti tikslinei grupei, tai yra priklausomiesiems asmenims įgyti socialinių ir darbo įgūdžių. Tokie apmokymai truks 4 mėnesius, vėliau šie žmonės bus apmokomi šiandien paklausių specialybių, būtent statybininkų, siuvėjų, virėjų, medžio apdirbėjų. Specialybės bus apmokomi 50 žmonių. Tai jiems nieko nekainuos, iš projekto lėšų bus rengiami nemokami kursai, kuriuos pirksime viešųjų pirkimų būdu. Tie žmonės, kurie baigę kursus toliau liks dirbti su mūsų projektu, turės megzti kontaktus su darbdaviais, turės jiems įrodyti, kad verta į darbą priimti šią programą baigusius žmones. Juk mūsų programa paremta krikščioniškos moralės principais, žmonės mokomi būti sąžiningi. Ir iš tikrųjų jie būna geri darbuotojai, kadangi jie jaučiasi tarsi gimę iš naujo, labai stengiasi, būna aktyvesni. Tokie pagrindiniai projekto tikslai ir priemonės.

Kokiu teisiniu pagrindu buvo rengiamas šis projektas?

Projektą rengėme Europos socialinio fondo, vadinamosios „2.3 priemonės“ pagrindu – kitose ES šalyse panašios programos irgi rengiamos panašiai. Vienas iš penkių priemonės prioritetų ir yra narkomanų reintegracija. Priemonės įgyvendinimą remia Europos socialinio fondo paramos agentūra.

Projektas orientuotas į integraciją, o priemonės susijusios būtent su paties priklausomo asmens požiūrio į darbą keitimu. Ar nėra numatoma kokių nors priemonių, kurios padėtų keisti ir visuomenės požiūrį į vartojusiuosius narkotikus, tarkime, švietėjiškos akcijos, informaciniai renginiai?

Į šį projektą tai nebuvo įtraukta, gal tai buvo viena iš klaidų. Neturėjome tokio pobūdžio projektų rengimo patirties, tad nepadarėme visko tobulai. Tačiau visada akcentuojame, kad yra svarbu keisti visuomenės nuomonę, pabrėžiame, jog narkotikus vartojantys žmonės gali pasveikti, kad jie gali įsikabinti į gyvenimą iš naujo. Daugelis sako, jog narkomanams išeitis yra metadonas, bet kai žmogaus paklausi asmeniškai, ar jis norėtų, kad jo vaikas visą gyvenimą būtų narkomanas, atsako, jog ne, norėtų, kad jo vaikas pasveiktų. Todėl visomis įmanomomis priemonėmis bandysime parodyti, jog išbristi iš narkomanijos liūno yra įmanoma, sieksime padėti viltį praradusiems žmonėms vėl ją atrasti. Projekte yra numatyta lėšų viešinimui, tad sieksime keisti visuomenės nuomonę.

Kada projektas buvo pradėtas įgyvendinti ir kada jis bus baigtas?

Oficiali projekto pradžios data yra 2006 metų birželio 1 diena, tačiau faktiškai jis prasidėjo tik prieš mėnesį – ilgai truko parengiamieji darbai, viešųjų pirkimų rengimas ir panašiai. Viešuosius pirkimus laimėjo Vytauto Didžiojo universitetas, kuris šiuo metu jau organizuoja socialinių darbuotojų darbui su priklausomybės ligomis sergančiais asmenimis kursus. Kursai išties geri, pats jų klausau ir manau, kad juos baigę darbuotojai bus tikrai gerai parengti. Projektas baigsis 2008 metais, 2008-ųjų pradžioje vyks tik baigiamieji darbai. Tad viso projekto trukmė – 23 mėnesiai.

Taigi projektas tik neseniai pradėtas įgyvendinti, todėl kalbėti apie rezultatus dar būtų per anksti?

Šiandien apie rezultatus galiu pasakyti tiek, kad kursams mums pavyko surinkti tokią grupę, kokios norėjome - tai yra, joje yra apie 70% asmenų, baigusių reabilitacijos programas, organizuotas ne tik mūsų, bet ir kituose centruose. Ši grupė mokosi jau du mėnesius. Šiuo metu vyksta naujos atrankos tolesniam dalyvavimui projekte – atrenkame priklausomus žmones, dar nepraėjusius reabilitacijos kurso. Apskritai reikia, kad būtų surinkti motyvuoti žmonės nes dalyvavimas šiame projekte yra didelė atsakomybė, juk tai nemokama, todėl programoje dalyvaujantis žmogus turi būti išties pasiryžęs iš pagrindų pakeisti savo gyvenimą. Taigi rezultatas kol kas toks, kad viskas vyksta sklandžiai.

Daugiau informacijos apie Všį „Sugrįžimas“ ir Všį „Gyvybės versmė“ galite rasti adresais: www.sugrizimas.lt ir www.gyvybesversme.org .

Kalbėjosi Milda Bagdonaitė