...aš tik noriu jaustis geriau!
Kažkada buvo hipių laikas... jie troško meilės ir laisvės. Rūkė žolę, valgė aguonas, šaudėsi morfijų, sėdėjo gatvėse gerdami vyną ir grodami gitaromis.
Pamažu pradėjau suprasti, kad man kažko trūksta. Žolė ir amfa veža, bet man ji nepatinka, galiucinogenai nepatinka apie alkoholį net nekalbėsiu. "Susišviau" "čiornos" ir supratau, koks tai "kaifas". Tapau priklausomas. Pradžioje "šaudydavausi" tam kad jausčiausi geriau. Vėliau tam, kad jausčiausi normaliai. Dar vėliau, kad galėčiau išeiti į gatvę. Ratas užsidarė! Išeidavau į gatvę tam, kad "susišaučiau" ir "šaudžiausi" tam, kad išeičiau į gatvę...
*Narkomanija
Narkomanija - tai liga, kuri išsivysto dėl trumpalaikio ar sistemingo narkotinių medžiagų vartojimo.
Priežastys, lemiančios polinkį į priklausomybę nuo narkotikų yra trejopos:
Genetines priežastys
Statistika rodo, kad 20 proc. vaikų kurių tėvai priklauso nuo alkoholio, tampa alkoholikais ar narkomanais. Dėl įgimto endorfinų kiekio nepakankamumo (endorfinai – cheminės medžiagos, kurios gaminasi smegenyse ir reguliuoja skausmo jutimą, miegą, elgesį, emocijas) kai kurie žmonės yra jautresni ir labiau pažeidžiami. Emocinę įtampą jie įveikia vartodami alkoholį ir narkotikus.
Psichologinės priežastys 80 proc. žmonių tampa alkoholikais ir narkomanais dėl psichologinių ar šeimos problemų.
- Pesimizmas ir vidinis diskomfortas,
- Nusivylimas žmonėmis,
- Vienišumo jausmas,
- Nepasitenkinimas ir nuolatinis noras patirti kuo daugiau malonumų,
- Vidiniai ir psichiniai procesai, sąžinės priekaištai ir kt.
- Šeimos įtaka
Paprastai narkotikų vartojimą lemia šie veiksniai:
- augo šeimoje be tėvo arba tėvas buvo nepakankamai reiklus bei griežtas, todėl šeima rūpinosi vaikus lepinti linkusi motina,
- buvo perdėtai kontroliuojamas, stebimas kiekvienas jo žingsnis, netinkamai vertinami, menkinami vaiko sugebėjimai,
- patyrė dvasinių ir fizinių traumų: buvo išprievartautas ar su juo buvo elgiamasi brutaliai ir žiauriai. Tokiose šeimose augančiam vaikui būdingas iškreiptas garbės ir saugumo supratimas, formuojasi nuolatinis vidinis ir dvasinis diskomfortas.
Visos narkotinės medžiagos yra skirstomos į tam tikras grupes:
Psichiką stimuliuojančios (jaudinančios) medžiagos:
- kokainas,
- amfetaminas,
- efedroniniai preparatai,
- nikotinas, kofeinas.
Šios medžiagos sukelia perdėta protinį ir fizinį aktyvumą, neadekvatų pasitikėjimą savimi, pranašumo jausmą ir kt.Psichiką slopinančios medžiagos: aguonų ekstraktas,
- heroinas,
- morfijus, promedolis, omnoponas,
- metadonas,
- alkoholis,
- įvairūs raminantys ir migdomieji preparatai, barbitūratai.
Šios medžiagos sukelia apsnūdimą, slopiną baimę, budrumą,, sutrinka koordinaciją ir kt.
- Haliucinacijas sukeliančios medžiagos (haliucinogenai). kanapės,
- ekstazi,
- LSD,
- lakiosios medžiagos (tirpikliai, klijai, benzinas).
Šios medžiagos sukelia haliucinacijas, laiko, erdvės, realybės jausmo suvokimo sutrikimus.
Narkotikai kaip cheminės medžiagos veikia tam tikrų neuromediatorių išsiskyrimą smegenyse. Vienas iš tokių neuromediatorių yra endorfinas, kuris reguliuoja malonumo – skausmo signalų praėjimą. Jei endorfinai išsiskiria, žmogus jaučia mažiau skausmo ir daugiau malonumo, o jei ne – tai žmogus patiria daugiau skausmo. Narkotikai ypač opiatai, savo sandara primena endorfinus. Per kraują į smegenis patekę opiatai pakeičia endorfinus ir veikia dar stipriau nei jie. Be to, opiatai sugeba sukelti stiprų malonumą. Pagrindinė problema yra ta, kad minėtų medžiagų veikimas griauna natūralią endorfinų sistemą Todėl žmogaus, kuris vartoja narkotines medžiagas, endorfinų sistema gerokai apyra. Toks žmogus nebeturi natūralios nuskausminimo sistemos, jam reikia pagalbinių medžiagų iš išorės. Tai yra pagrindinė narkotikų vartojimą pasekmė.
Narkotikų poveikis kiekvienam žmogui yra individualus. Bendras narkotikų veikimo mechanizmas nėra sudėtingas. Įsivaizduokime, kad jaunuolis dėl vienų ar kitų priežaščių pabandė narkotikų. Po tam tikro laiko jis pajus vadinamą pakitusią sąmonės būseną: tai gali būti atsipalaidavimas, lengvumo ar begalinio džiaugsmo jausmas (euforinė būsena). Pasibaigus narkotiko veikimui, žmogus gali grįžti į normalią sąmonės būseną ir jaustis pakankamai gerai. Po kiek laiko jis gali pagalvoti: “nieko blogo neatsitiko, o buvo labai malonu, tad kodėl nepabandžius dar karta”. Taip žmogus tampa psichologiškai priklausomas nuo narkotikų – jis nuolat apie tai galvoja, nori vėl ir vėl patirti malonumą, atsipalaiduoti. Vystosi psichologinė priklausomybė – liguistas potraukis nuolat vartoti narkotines medžiagas komforto būklei pasiekti. Narkotikai užvaldo asmens mintis, jausmus ir veiklą, todėl nutraukti vartojimą būna labai sunku.
Po tam tikro laiko, vartojant narkotines medžiagas, žmogus jau nebegali pasibaigus jos poveikiui sugrįžti į normalią sąmones būseną. Tuo metu žmogus jaučia nerimą, įtampą, silpnumą, pradeda skaudėti galvą ir sąnarius. Tokiu atveju vartojančiam pirmo pasirinkimo vaistas vėl bu tie patys narkotikai, kurie ne tik nuslopins visus nemalonus kūno pojūčius. bet dar sukels malonumą. Tačiau organizmas pripras, todėl narkotikų dozę reikės vis didinti. Atsiranda tolerancija narkotikui, kuri pasireiškia silpnėjančia organizmo reakciją į tą patį preparato kiekį. Pamažu malonumas, kuris sukeldavo narkotikas, mažėja, o abstinencijos simptomai vis didėja. Pasibaigus narkotikų poveikiui, žmogų jaučia vis stiprėjantį fizinį skausmą. Abstinencijos reiškiniai išnyksta, kai organizmas gauna vis nauja narkotikų dozę. Taip išsivysto fizinė priklausomybė – viso organizmo funkcinės veiklos pakitimas staiga nustojus vartoti narkotiką. Taip pamažu išpradžių tik eksperimentuojant, o paskui vystantis psichologinei bei fizinei priklausomybei, žmogus tampa narkomanų.
Tačiau ne visi asmenys kurie pabandė narkotikų ar juos vartojantys, tampa narkomanais. Tai priklauso nuo šių veiksnių:
- Nuo medžiagos farmakologinių savybių (ar ji sukelia norą, potraukį, malonų patyrimą ir kt.)
- Nuo individo biologinių ypatumų (ar asmuo turi specifinę biologinę predispoziciją)
- Medžiagos prieinamumo (ar lengva įsigyti);
- Kai kurių asmens charakteristikų (amžiaus, lyties, kokių psichinių ar sveikatos problemų ir pan.);
- Aplinkos (visuomenes požiūrio į narkotikus)
Narkomanijos gydymas yra ilgas ir sudėtingas procesas susidedantis iš trijų etapų:
- Detoksikacija (narkotinių medžiagų pašalinimas iš organizmo).
- Nervų sistemos bei psichikos sutrikimų gydymas (depresijos, padidėjusio dirglumo, psichomotorinio sujaudinimo, nemigos gydymas, psichozės reiškinių slopinimas).
- Psichologinė – socialinė reabilitacija. Šiuo etapu stengiamasi mažinti narkomanų psichologinę priklausomybę, taikant įvairius psichoterapijos metodus bei integruojant asmenis į socialų gyvenimą.
Nepalankios augimo ir genetinės sąlygos, narkotikų poveikis organizmui rodo, jog narkomanija yra nepagydoma liga, kurią galbūt paspartino pačiame žmoguje susiklosčiusi būsena. Todėl gali atrodyti, kad su narkotikų vartojimu kovoti yra beprasmiška. Bet iš tikrųjų galima išmokyti narkomanus gyventi blaiviai, tai yra nevartoti narkotikų. Tam padeda pačių narkomanų ir jų artimųjų supratimas apie ligą ir mokymasis prisitaikyti prie ligos dėsningumų. Narkomanas gali išmokti gyventi blaiviai ir išvengti atkryčio, jei jis išmoks pagrindinių sveikos gyvensenos taisyklių, kaip susidoroti su būsenos pablogėjimu, kurį sukelia ligos paūmėjimas – atkrytis.
*Narkomanija medicinos praktikoje / V.Juknienė // Narkomanija ir AIDS – vienykjime atsaką : respublikinė konferencija “ŽIV infekcija neurochirurgijoje, lapkričio 24 d., Kaunas, 2000. – Vilnius:Lietuvos AIDS centyro leidykla, 2000. – P.33-35. – Bibliogr.: p.35 (3 pavad.).
...tada pakėliau akis į Dangų. Gal kas pasakytų, o kas tau beliko?
- Aš irgi taip manau.